Anykščių šilelis – ypatinga vieta, kur gamta susipina su istorija ir kultūra. Šis miškas tapo neatsiejama mūsų tautinio identiteto dalimi, įkvėpęs A. Baranauską sukurti vieną gražiausių lietuvių literatūros kūrinių.
„Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;
Vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?“
Jo poemoje miškas nėra tik gamtinis objektas – jis tampa tautos dvasios atspindžiu, pasakoja apie Lietuvos praeitį, kovas ir praradimus. Ši poema išmokė daugelį lietuvių vertinti gamtą ne tik kaip išteklių šaltinį, bet ir kaip mūsų istorijos ir kultūros dalį.
Kovo 21- ąją pasaulis mini Tarptautinę miškų dieną, primindamas, kad miškai – tai ne tik medžiai, bet ir gyvybės šaltinis. Miškai valo orą, saugo biologinę įvairovę, reguliuoja klimatą ir teikia ramybę kiekvienam, ieškančiam poilsio gamtoje.
Deja, bet dėl žmogaus ūkinės veiklos sparčiai nyksta daugelis rūšių, kurioms būtinos pastovios, lėtai kintančios sąlygos, būdingos sengirėms. Nors Lietuvoje sengirių nėra, tačiau yra miško sklypų, kuriems būdingi tam tikri sengirių elementai – tai kertinės miško buveinės (žmogaus ūkinės veiklos nepažeisti miško plotai, kuriuose yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų buveinių rūšių). Kertinės miško buveinės tesudaro daugiau nei 1 proc. nuo Lietuvos miškų.
Dėka iniciatyvos „Šlamantys”, jau pavyko išpirkti ir išsaugoti tam tikrus miško plotus. Kiekvienas gali tapti šios gražios iniciatyvos dalimi: grąžindami tarą ir aukodami užstatą. Tai labai paprastas būdas padėti gamtai ir užtikrinti, kad mūsų girios išliktų ateities kartoms.
Saugodami miškus, saugome savo tapatybę 🌍💚