“Seniai seniai vienos bevardės upės krante stūksojo mažas nedidelis miestelis, turėjęs gražią bažnyčią ir nuostabų skambų varpą. Varpas buvo neatsiejamas miestelio gyvenimo dalis. Jis pirmas visas žinias pranešdavo, štai į šventes kviesdavo, štai į krikštynas, štai į mišias. Bet kartą teko suskambėti ir karo garsams. Netoliese siautė priešo armijos, o sukviesti gyventojai galvojo, ką dabar daryti. Ir nusprendė. Pirmiausia reikia varpą gelbėti. Žinojo jie giliausią upės vietą. Tad ten nunešę varpą, nugramzdino. Karo metu niekas net nesugalvojo varpo ieškoti upės gelmėse. Jis ramiai sau ten tūnojo, bet liepsnos nepagailėjo miestelio gyventojų, jų namų, gražiosios bažnyčios. Ir tik pasibaigus karui, atstačius bažnytėlę, nuspręsta senąjį varpą grąžinti jį į vietą. Deja, varpo jau niekur neberado. Visur visur jo ieškojo, net ir giliausioje upės vietoje. Jis paslaptingai dingo. O šio švento varpo garbei, miesto gyventojai upę praminė Šventąja. Taip ir dabar ją vadina. O dar girdėjau, kad sėdint upės pakrantėje gali išgirsti paslaptingą šio varpo skambėjimą. Žinoma, jei tik moki klausyti.”